Sąvokos
Agora – (gr.), senovės Graikijoje laisvųjų žmonių susirinkimas, jo vieta, miesto pagrindinė aikštė, kurioje buvo švenčiamos religinės šventės, vykdavo politiniai susirinkimai, turgūs.
Amfiteatras – (gr. amphitheatron, amphi – abipus, aplink + theatron – reginys), senovės graikų teatro žiūrovų tribūna. Vietos buvo išdėstytos kalno šlaite pusračiu ir išklotos akmens plokštėmis.
Antablementas – klasikinėje architektūroje virš kolonos esanti perdanga, horizontaliai padalinat į architravą (apačioje), frizą (viduryje) ir karnizą (viršuje).
Antai – senovės graikų šventyklose mūro stulpais ar piliastrais išsikišę išilginių sienų galai. Buleuterijas – senovės Graikijoje viešų susirinkimų vieta, vyresniųjų tarybos posėdžių vieta.
Chitonas – (gr. chitōn) senovės graikų apdaras, ties pečiais sutvirtintas, šonuose susiūtas stačiakampės formos medžiagos gabalas su skyle galvai (panašiai kaip tunika).
Chlamidė – (gr. chlamys) buvo keliautojų ir karių viršutinis apdaras dėvimas ant chitono.
Dipteris – (gr. dipteros – dvisparnis), sen. graikų šventykla, iš visų pusių apjuosta dviejų kolonų eilėmis.
Faros – plonas geometriniais motyvais puoštas apsiaustėlis. Himatijas – (gr. hymation) antikinės Graikijos gyventojų apdaras – keturkampis medžiagos gabalas suformuotas taip, kad kristų kaip draperija.
Kapitelis – (lot. capitellum – galvutė), konstrukcinis ir dekoratyvinis architektūros elementas–kolonos, pilioriaus arba piliastro viršutinė dalis, į kurią remiasi pastato perdanga.
Kariatidė – tašytos ar lipdytos moters figūros su plačių klostytų drabužių atrama, atliekanti stulpo, kolonos ar piliastro funkciją. Kupolas – (it. cupola), pusrutulio, paraboloido, svogūno arba kitokios formos skliautas. Juo suskliaudžiama apskrito, elipsinio, daugiakampio arba kvadratinio plano erdvė.
Megaronas – (gr. megaron – didelė salė, šventykla), Kretos-Mikėnų kultūroje – stačiakampis gyvenamasis pastatas.
Metopa – dorėniško orderio frizo elementas: kvadratinė arba stačiakampė akmens plokštė tarp triglifų. Dažniausiai puošta reljefais, kai kada – tapyba.
Orderis – architektūrinė kompozicija – pastato laikančioji konstrukcija, susidedanti iš kolonų ir antablemento. Pasižymi moduliais pagrįstomis proporcijomis, standartizuotomis detalėmis. Senovės Graikijoje susiformavo dorėninis, jonėninis ir korintinis.
Palestra – sen. Graikų kovos menų ir sporto mokykla.
Peplas – buvo archaiškiausias moters apdaras.
Peripteris – (gr. peripteros), senovės Graikijos šventykla, iš visų pusių apjuosta vienos eilės dengta kolonada.
Peristilas – (gr. peristylos: peri + stylos – kolona), dengta kolonada apjuosta stačiakampė salė, vidaus kiemas, sodas. Dažnai viduryje būdavo įrengiamas baseinas.
Piliastras – vertikalus stačiakampio ar daugiakampio skerspjūvio sienos iškyšulys, susidedantis iš bazės, liemens ir kapitelio.
Portikas – dengta kolonada, sujungta su pastatu, sudaranti pastogę įėjimui arba prieangiui. Propilėjai – senovės Graikijos miesto vartai.
Sija – horizontalus tiesus laikantysis konstrukcinis elementas. Skliautas – senovės architektūroje skliautuotas stogas arba perdanga, skliautuota patalpa.
Stoja – (gr. stoa) dengta kolonada, takas, portikas. Terakota – (it. terra cotta – degta žemė), keramikos rūšis: poringa, neglazūruota, išdegta iš natūralaus molio žemoje temperatūroje, žr.: https://www.vle.lt/straipsnis/terakota/
Tolas – (gr. tholos), monumentalus sakralinis arba memorialinis apskrito plano statinys, būdingas Kretos‑Mikėnų ir senovės Graikijos kultūroms. Dažniausiai buvo apjuosiamas kolonada, dengiamas kupolu.
Triglifas – dorėniško orderio frizo elementas: stačiakampė akmens plokštė su vertikaliais grioveliais, skaidančiais ją į 3 ar 4 dalis